Domėsys.
Kam skirtas jis, jei trunka tiek, kiek smalsumo gyvenimas trunka? O ar viskas į ką merki pirštus turi tave sušlapinti iki alkūnių? Gal priklauso kokie, vis dėlto, likvidai? Smėliu vargu bau, ar sušlapsi: nusikratai – ir baigta. Bet esti tokių pavidalų, kurie tarsi dumblas tempiasi tave.
Tačiau. Tai, kas neturi gleivių ir glitėsių, tai, kas neapsiveja tavęs tarsi vijoklis, ar kaip jūra, ilgomis povandeninėmis rankomis traukianti mus gilyn, kur nelaukia niekas kitas, tik melsvas gyvenimas, turi teisę sukelti mums smalsumą?
Gana paprastą rinkodaros sistemą domėsys pasirinkęs: Ryšku. Tamsu. Šviesu. Kvapnu. Švelnu. Šiurkštu. Lipnu. Patogu. Minkšta. Praktiška. Simboliška. Mažai. Daug. Spalvingai. Linksmai. Patogiai. Minkštai. Praktiškai. Protingai. Maloniai. Aktyviai. Simboliškai. Patogu. Minkšta. Praktiška… o ar verta dėmėsio mūsų tai, kas neturi nei oro, nei kvapo? Ir nepažįsta nei dienos, nei nakties? Kaip atpažinti jį, jei jis nei gražus, anei siaubingas? Kaip sugalvoti jo spalvą, jei jo nėra? Ir kodėl toks intriguojantis jis? Ir įvardį jis beturįs?
Todėl, kad jis visada bus šalia jūsų. O jūs būsite jame. Ir domėsys jo ilgesnis už penkis šimtus mylių po vendeniu vijokliais, kvapnesnis už odą mylimo žmogaus, gražesnis už pumpuro užuomazgą, talpesnis už įsčias ir mažesnis už kosmoso belangę. Ir vertas jisįmerkti rankas iki pažastų ir atvirom akim nerti dairantis paslapčių. Išnirus nesipurtyt. Negręžti plaukų. Nieko nėra. Esu tik tu.
Lūpų ežiai 